Tuesday, 10 July 2012

Turkija (ne)turistams. 2 dalis.

Apie Turkiją, Kayseri miestą, maistą, tradicijas ir žmones smulkiau, net sakyčiau labai smulkiai.
Primenu:  Birželio 17-23 dienomis viešėjome Turkijoje vykdydami jaunimo mainų projektą "Discover yourself with dramatherapy".


Maistas ir gėrimai:
Visiems žinoma, jog Turkijoje maistas yra aštrus. Galiu išskirti du aštrumo pobūdžius: vienoks aštrus maistas degina burną, tačiau prarijus ir išgėrus atitinkamą kiekį vandens viskas praeina, kitoks aštrus maistas kramtant nėra labai aštrus, tačiau prarijus pajusite deginantį jausmą gerklėje. Skirtingi žmonės toleruoja aštrų maistą skirtingai, visgi jeigu jus "nepasinešę" ant aštrumo, maistą valgykite kartu su batonu ir nevenkite įvairių jogurtinių, česnakinių padažiukų. Jie, matyt dėl savo kreminės konsistencijos, puikiai "užgesina" deginimą tiek burnoje, tiek gerklėje. Ir aišku gėrimai valgio metu - gerkite sultys, vandenį ar vaisvandenius, pastebėjau, jog skirtingiems žmonėms gėrimai padeda skirtingai, tad išbandykit ir suprasit. 
Tradicinio maisto ragavome nedaug, o mūsų valgiai dažniausiai buvo tirštos sriubos, kurios Turkijoje labai populiarios, mėsos patiekalas su ryžiais ir salotomis.




Kažkur skaičiau, jog patariama kelionės metu ryžių vengti, neva su ryžiais pernešama daugiausiai infekcijų, visgi kartais dėl ypač aštrios mėsos ryžiai buvo tas vienintelis dalykas, kurį valgiau. Kai turkai pristatinėjo savo tradicinę virtuvę galėjome ragauti įvairių patiekalų, visgi aš apsiribojau tik keliais desertais ir aštriais ryžiai, suvyniotais į vynuogių lapus, kas tikrai yra gardu, bet vėlgi aštru aštru. Suvalgius piršto dydžio ale balandėlį gali tekti kelias minutes "vėsinti" burną.

Visai priešingai, per Turkish night mums patiekė sūrio lazdeles, tiksliau į lietinukus suvyniotą sūrį, kuris gardžiai išsilydė. Štai šis patiekalas buvo tikras gėris. Kažko panašaus gavome kitą rytą pusryčiams, bet ir čia pasitvirtino taisyklė, jog net ir tradiciniai patiekalai gali būti pagaminti nekaip. Taip pat reikėtų paminėti ir taip vadinamą turkišką picą, kurį gali būti tiek tradicinės, tiek pailgos formos. Tai plonas tešlos lakštas su mėsa arba sūriu, ir taip, ji gana aštri, juk turkiška.

Pastebėsite, jog visur pas turkus yra citrinos, jų sultimis pagardinamos sriubos, antrieji patiekalai. Ragavom ir tradicinio kebabo, tačiau ypatingos "satisfakcijos" jis man nesukėlė.

Visi turkiški desertai yra labai saldūs, dažniausiai sudėtyje rasite riešutų, medaus. Man tokie desertai patinka ir tinka, galiu suvalgyti, bet nedaug, o kiti grupės nariai tiesiog kategoriškai atsisakydavo šių nuostabumų. Jeigu esate alergiški riešutams nepatariu ragauti turkiškų saldumynų, nes riešutų jie naudoja labai daug. Kaip gi dėl vaisių? Mūsų atostogų metu buvo pats jų sezonas, tad vaisių įsigydavome labai pigiai. Arbūzo kaina būdavo apie 3-4 liras už vienetą, ne kilogramą. Prisiragavom arbūzų į marias, niam niam. Iš gėrimų Turkijoje labai populiarus airanas. Kas neragavote, tai yra toks skiestas, sūdytas kefyras/pienas, kiek rūgštokas. Žodžiu man tokie dalykai ne pro kur, o kiti mačiau labai net skanavo. Taip pat neatsiejama jų gyvenimo dalis yra arbatos gėrimo ritualai. Arbata patiekiama visur ir visada, kiekvieno priėmimo metu, kiekvienoje įstaigoje. Arbatą atneša dažniausiai vyras arba berniukas ant įdomaus padėklo, supiltą į jų įdomiuosius puodukus, primenančius mūsų degtinės stikliukus, o cukrus pas juos kvadratėliuose ir kiek pasakojo turkai, biraus tiesiog neparduoda.

Pagal religines nuostatas ir tradicijas turkai negeria alkoholio, tačiau tai anaiptol nėra bendra taisyklė. Kayseri mieste netgi yra specializuotų vien alkoholio parduotuvių (ir tai nemažai!), ten dažniausiai ir rasite reikiamų gėrimų. Alus Turkijoje tik EFES, tačiau mano neišlavintam skoniui visai patiko. Be alaus rasite įvairiausios degtinės. Nuo visiems žinomo Absoluto iki visiškai turkiškos. Kokteiliukams labai tinka degtinė "binboa", čia tarp kitko. Ragavome mes ir turkiško vyno kai buvome Turkish night vakarėlyje Kapadokijos olose ir žinokit mums patiko, labai geras sausas vynas. Na, o italams turkiškas vynas ne pro kur, sako, jog neskanus, "netoks" ir viskas. Tad čia jau visiškai skonio reikalas. Kalbant apie alkoholį reikėtų paminėti, jog viešose vietose jo gerti nedera, taip pat galite sulaukti neigiamų reakcijų iš turkų, jei klausite apie alkoholį. Situacija čia juokinga, gerti negalima, o alkoholis parduodamas ir dar tokiame tikrai nesuper turistiniame miestukyje, dauguma slapčia ir ne slapčia geria ir visiems viskas gerai.

Tradicijos:
Visi žinome, jog moterys Turkijoje vertinamos visiškai kitaip, nei Europoje. Aišku, ir ši šalis modernėja-išvysite moterų, besirengiančiu kaip europietės, tik kiek kukliau, su kelnėm ir megztukais. Išvysite moterų su skarom, taip pat yra ir tokių, kurios net vasarą vaikšto su jų specialiaisiais paltais, dažniausiai jos vaikšto po kelias, tai turbūt šeimų tradicijos skiriasi. Kultūrinis šokas, kaip buvo man, gali kilti išvydus moteris uždengusias visą savo kūną, matai jos akis ir tiek. Istanbule matėme ir tokias, kurios buvo visiškai aprengtos tom savo juodom paranžom, su pirštinėm, o akių sritis tiesiog užsiūta. Šiurpu šiurpu. Aišku, mums, turistams, tai labai įdomu, bet geriau nežiopsoti į tokias moteriškes, nes jų vyrai atrodo nelabai draugiškai. Gatvėse vaikšto beveik vien vyrai, dar dieną moterų galima išvysti nemažai, o štai vakarais moterys nedrįsta nė nosies iš namų kišt. Tad gatvėse tik vyrai vyrai vyrai, ir įstaigose dauguma vyrų. Iš pradžių gali atrodyti keistai, bet po kelių dienų prie to visiškai priprantama ir nepastebima, ar tai vyras, ar moteris, tiesiog žmonės. Taip pat tikriausiai žinoma, jog Turkijoje kelis kartus per dieną skamba kažkaip specifiškai jų vadinama malda - Salatas. Garsas skamba 5 kartus per parą, ir dieną ir naktį apie 4 ryto berods. Labai įdomus garsas - ir gražu, ir kelia šiokį tokį nerimą ir visgi matyt nemalonūs įspūdžiai nurungia viską. Kai važiuojama bet kokia transporto priemone, pravažiuojant pro kapines išjungiamas radijas ir muzika, stengiamasi nedainuot, o savo ramybe pagerbti mirusius asmenys. Tai labai graži tradicija, mano manymu. Tokios tradicijos reikėtų, manyčiau, visame pasaulyje.
 Na, o apie arbatos gėrimą ir šios tradicijos svarbą jau rašiau skiltyje apie maistą ir gėrimus.


Wi-fi:
Hostelyje ant skelbimų lentos kabėjo lapas su wi-fi slaptažodžiu, tad galėjome naršyti nors ir visą parą (tik niekam tai nebuvo svarbu), o šiaip Turkijoje susidūriau su wi-fi bloku. Pro visus wi-fi kanalus atidaro tą patį puslapį, kuriame gali susimokėti už laiko tarpą ir saugiai naršyti. O ir slaptažodžių įvedimas kiek painokas. Istanbulo oro uoste wi-fi pasinaudojau tik su Starbucks'o slaptažodžiu, o kitur niekaip ir ne pro kur.

Įdomybės:
Turkijoje įprasta svečiams patiekti šlapią servetėlę (supakuotą, aišku) ir butelį arba stiklinę vandens. Taip buvo ir kai pas merą lankėmės, ir lėktuvuose. Visur pas juos to šlapios servetėlės žodžiu.
Saugumo vardan prie valstybinių įstaigų, o ir prie didelių parduotuvių reikia praeiti pro metalo detektorių. Ir jeigu oro uoste viskas kuo rimčiausiai, tai prekybos centruose dažnai jie tą pypsėjimą nei girdi, nei nori girdėti. Žodžiu, irgi kiek nesąmoningas reiškinys.

Jeigu turite papildomų pastebėjimų, komentarų ar klausimų, drąsiai reiškitės komentaruose ir laukite tęsinio.

Patricija

No comments:

Post a Comment