Wednesday, 25 July 2012

Sukaitom netgi.

Neretai kartu su milžiniška sėkme gyvenime atsiranda ir mažučiai nusivylimai. Maži piktučiai kirmeliukai su nepaliaujamu malonumu ryja mūsų laimės obuolį. Apmaudu.
Bet žinokit, man negaila! Laimės šiame pasaulyje užteks visiems.
Paskutiniu metu susiduriu su vis daugiau kritikos, atviru nuomonių ir daugybe tiesos. O tiesa, nors ir skaudina, priverčia susimąstyt, kažką pakeist, savy ar savo gyvenime. Ir tikriausiai, po naujų gyvenimo iššūkių jau reik imt priprast prie to, jog kritika visada yra ir bus, taip pat kaip ir susižavėjimo šūksniai (bet gi kodėl, juos daug lengviau nutylėt?). Visgi man tai sunkiai pavyksta, bent jau kol kas. 
Kol kas man vasara, saulė ir kaitra. Iš mano nediduko vasarinių veiklų sąrašo išbraukiamos įvairiausios veiklos. Neplanavau nieko grandioziško, anei gigantiško - paprastučiai mieli dalykai, tokie kaip dviračių išvyka ar grybavimas (ne tik grybų ragavimas) suteikia maksimumą laimės, o reikalauja vos ne minimumą pastangų. 
Myliu vasarą. Aš visiškai nuoširdžiai myliu vasarą.








+ paprastas, net sakyčiau tradicinis, voveraičių receptas, pagal Virtuvės mitų griovėjus:

Spagečiai su voveraitėmis:
2 porcijos

200g spagečių
šliuksnis alyvuogių aliejaus
stiklinė jau išvirtų voveraičių
150ml grietinėlės (35 proc. riebumo)
2 šakelės šviežių čiobrelių
druskos, pipirų

Spagečius išverdame, kaip nurodyta ant pakuotės. Įkaitiname keptuvę, šliukštelim aliejaus ir apkepame voveraites, supilame grietinėlę ir paverdame kelias minutes, suberiame smulkintus čiobrelius. Į lėkštes/indelius sudedame spagečius bei voveraičių padažą. Pagardiname druska ir pipirais. Skubame ragauti ir džiaugtis vasaras!

O ką veikiat Jūs? Tikiuos maudotės, šokat, skaitot knygas ir nepraleidžiate progos susitikt su artimaisiais! Juk vasara, laimingoji vasara!

Patricija

Wednesday, 18 July 2012

Prom.

Skubam, bėgam, paskubom rankiojam laiko palinktus trupinukus ir staiga rompompompokšt
IŠLEISTUVĖS.
Geri jau, gerai, ne taip ir staiga. Galima net pasakyt išleistuvių iškilmės sėlino paskui mus jau gerą pusmetį neįpareigodamos, bet primindamos, jog artėja. Ir štai ši diena įvyko, su milžinišku jauduliuku iš pačio profesoriaus Landsbergio rankų gavau saviškį brandos atestatą. O dar gavau begalinį glėbį gėlių, tūkstančius bučkių, šypsenų, nuostabiausių dovanų ir nuoširdžiausių sveikinimų. Maniškė išleistuvių puota buvo tokia puiki, kad neįmanoma nieko net ir papasakot. O svarbiausia yra tas, jog visą naktį manęs neapleido jausmas, toks šaunus jausmas, jog per tuos 12 metų viską padariau taip, kaip derėjo. Ir žinokit širdy norėjos tik ir šokinėt iš laimės, jog pagaliau PADARIAU aš tuos 12 metų. 

 

 O štai per išleistuvių afterparčio vakarėlį teko pamatyt tikrų suaugusiojo gyvenimo realijų. Tie baisumai, kuriuos regėjom ir neregėjom tapo smulkutė užuomina, kad kažkur tenais ateity gali būt nelengva. Bet aš nebijau, juk ateitis, kaip ir anas vakarėlis prasideda tikrai linksmai, net jei esi vienui viena iš saviškių.

 
Dėkoju dar kartą visiems už sveikinimus, gėles, dovanas. Visus myliu ir bučiuoju. 
Patricija

Tuesday, 10 July 2012

Turkija (ne)turistams. 3 dalis.

Apie Turkiją, Kayseri miestą, maistą, tradicijas ir žmones smulkiau, net sakyčiau labai smulkiai.
Primenu:  Birželio 17-23 dienomis viešėjome Turkijoje vykdydami jaunimo mainų projektą "Discover yourself with dramatherapy".

Pramogos:
Religiniai skirtumai daro savo, tad Turkijoje jokios diskotekos nerasite. Kai buvome Turkish night, mums surengė šokius su šiuolaikinėmis top dainomis. Tačiau tai visiškai į turistus orientuotas renginys, tad stebėtis nėra ko. Visgi tai buvo vienas iš nuostabiausių vakarėlių mano gyvenime, netgi taip. Amerikonai ir europiečiai daro savo įtaka ir atsiranda po vieną kokį klubiaką mieste, ten alkoholio neparduoda. Kaip gi jie linksminasi? Kaljanai labai populiarūs, ypač Kayseri, kiek matėm.

Žmonės sėdi lauko kavinukėse, o kartais ir kavinėse, ir rūko kaljanus, kuriuos galima užsakyti taip pat kaip ir arbatą, ar kavą. Na ir ta pati arbata jiems vos ne pramoga. Įdomiai, bet realybėje nėra taip nūdnai, kaip ant popieriaus.
 
Pinigai:
Turkijos pinigas vadinamas lira, o centai - kuruš. Valiutų kursas maždaug toks:  1 lira kainuoja 1.5229 lito.
Apytikslės kainos:
Vanduo (nesvarbu koks butelis) nuo 0,5 iki1,75 liros.
Visokie šokoladukai, batonėliai 1-2 liros, kažkokie įmantresni 3-4.
Degtinė "binboa" 0,5 litro kainuoja 28 liras, didesnis butelis - 47 berods.
Didelis arbatos pakelis 5-6 liras.
Visokie tradiciniai saldumynai su riešutais kainuoja nepigiai už 7-10 lirų gausite nediduką maišiuką ar dėžutę.
Suvenyriniai magnetukai 1-5 liros, priklausomai nuo pirkimo vietos.
Arbata (1 puodukas) 0,5-1 liros
1 pravažiavimo žetonas Istanbule - 2 liros.
Istanbulo oro uoste bagažą pridavėm už 15 lirų berods.
Makdake sutilpom į 9 liras maždaug, kai pirkom įvairius kompleksus.
Ledai 2-4 liros.
Bižuterija nuo mažiausių kainų iki tikrai brangių dalykų
Rankinės vidutiniškai 30-50 lirų
Skaros 10-15 lirų.
Mergyčkos visai nebrangiai tabaką kaljanui pirko, didelės pakuotės už 5 liras, jei gerai atsimenu.
Arbūzas 3-4 liros.
5-6 nektarinai kainuoja apie 2-3 liras.
Svarbu stebėti valiutų kursus, dažnai oro uostuose keityklos siūlo nelabai palankius keitimus. Geriausiai keisti pinigus turguose, kur yra keityklos.
Įdomu ir tai, jog Turkijoje esti 25 kuruš (centų) moneta.. Vieną tokią atsiminimui pasilikau!

Žodynas:
Man asmeniškai turkų kalbą yra sudėtinga. Patys trumpiausi žodžiai tokie, kaip ačiū, pas juo yra du ilgi žodžiai, kuriuos atsiminti yra nerealu, Štai keli žodeliai, kuriuos aš moku, kuriuos galit lengvai išmokt ir jūs; )
Merhaba - sveiki, labas
Havalimani - oro uostas
Kanka - draugas
Chayi - arbata
Bardak - puodukas
Nagile - kaljanas
Bazar -turgus
Serefe - net nežinau kaip lietuviškai pasakyti "cheers" ;D

Muzika:
Tradiciškai turkai groja ant instrumento panašaus į rusišką balalaiką, vadinamas baglama.

Jos beje visur turguje parduodamos. Turkiška muzika yra labai graži, tad mėgaukitės ja.

Susitikimai:
Nesutikom Kayseri jokių lietuvių turistų. Ir iš vis turistų kažkaip nematyt buvo. Vien turkiukai ir turkaitės. Mūsų hostelyje apsistojo kažkokie europiečiai vyrai su didžiūlėm kuprinėm, manau arba po kalnus laipioja arba parasparniais skraido, nes kaip tik jų sezonas. Taip pat sutikom kelis rusus, kas mus labai nudžiugino!  Na, o Kapadokijo mieste matėm daug azijiečių kilmės turistų: kinų, japoną, korėjiečių gal. Ir tų pačių turkų vėlgi keliaujančių ir besižavinčiu savo šalimi.


Ir pabaigai mano įžymusis kultūrinis šokas:
Daug keliauju ir dėl to buvau visiškai nuoširdžiai įsitikinusi, jog kažkas tokio kaip kultūrinis šokas su manimi neatsitiks niekada, bet Turkija nustebino mane visom prasmėm. Išvardinsiu dalykus, kurie mane sukrėtė. Manau, jeigu įspūdžių į marias sukaupiantis žmonės sužinotų apie visą tai iš anksto, jiems būtų žymiai lengviau.
1. Moterų padėtis - jums teks išvysti įvairių moterų: slepiančių savo kūną po storiausias drabužių sluoksniais karščiausiu oru, su išpaišytomis rankomis, o taip pat tik moteriškų akių, sukaupusių savy daugybę jausmų. Turkijoje moters padėtis yra kitokia nei Lietuvoje ir iš kart reik su tuo susitaikyti.
2. Dėmesys - į tave žiūrės skirtingai (Toliau gali skaityti tik merginos). Vieni žiūrės kaip į prostiturę, nes tu apnuoginusi pečius ir kojas, kiti žiūrės, kaip į ateivį iš kitos planetas, bus susižavėjimo ir pavydo žvilgsnių, taip pat paniekos ir rustūmo. Tave nuolat kas nors stebės, o apsukrieji norės paliesti tave, tavo odą ar plaukus, tarsi įkvėpti dalį tavęs.
3. Religija. Jų maldos, ypač 4 ryto ir 22 vakarą girdimos net atokiausiame kalnų miestelyje. O jų mečetės ir prie jų durų palikta avalynė sukelia keistus pojūčius, patikėkit.
4. Maistas - aštru aštru aštru, ir kartu nejuntamas alkis, nei kiek.
Tai tiek apie Kayseri ir pačia Turkiją mano akimis. Jeigu jums ši informacija bus naudinga, apsidžiaugsiu. Primenu, jog tai tik mano nuomonė, kuri jums gali pasirodyti visiškai netinkama ir nederanti su žodžiu Turkija. Tokią štai Turkiją regėjo mano akys ir jautė mano širdis.


Jeigu norėtumėte sužinoti apie kažkokią turkiško gyvenimo sritį, kurios čia nepaminėjau, tiesiog paminėkite ją komentaruose.

Patricija

Turkija (ne)turistams. 2 dalis.

Apie Turkiją, Kayseri miestą, maistą, tradicijas ir žmones smulkiau, net sakyčiau labai smulkiai.
Primenu:  Birželio 17-23 dienomis viešėjome Turkijoje vykdydami jaunimo mainų projektą "Discover yourself with dramatherapy".


Maistas ir gėrimai:
Visiems žinoma, jog Turkijoje maistas yra aštrus. Galiu išskirti du aštrumo pobūdžius: vienoks aštrus maistas degina burną, tačiau prarijus ir išgėrus atitinkamą kiekį vandens viskas praeina, kitoks aštrus maistas kramtant nėra labai aštrus, tačiau prarijus pajusite deginantį jausmą gerklėje. Skirtingi žmonės toleruoja aštrų maistą skirtingai, visgi jeigu jus "nepasinešę" ant aštrumo, maistą valgykite kartu su batonu ir nevenkite įvairių jogurtinių, česnakinių padažiukų. Jie, matyt dėl savo kreminės konsistencijos, puikiai "užgesina" deginimą tiek burnoje, tiek gerklėje. Ir aišku gėrimai valgio metu - gerkite sultys, vandenį ar vaisvandenius, pastebėjau, jog skirtingiems žmonėms gėrimai padeda skirtingai, tad išbandykit ir suprasit. 
Tradicinio maisto ragavome nedaug, o mūsų valgiai dažniausiai buvo tirštos sriubos, kurios Turkijoje labai populiarios, mėsos patiekalas su ryžiais ir salotomis.




Kažkur skaičiau, jog patariama kelionės metu ryžių vengti, neva su ryžiais pernešama daugiausiai infekcijų, visgi kartais dėl ypač aštrios mėsos ryžiai buvo tas vienintelis dalykas, kurį valgiau. Kai turkai pristatinėjo savo tradicinę virtuvę galėjome ragauti įvairių patiekalų, visgi aš apsiribojau tik keliais desertais ir aštriais ryžiai, suvyniotais į vynuogių lapus, kas tikrai yra gardu, bet vėlgi aštru aštru. Suvalgius piršto dydžio ale balandėlį gali tekti kelias minutes "vėsinti" burną.

Visai priešingai, per Turkish night mums patiekė sūrio lazdeles, tiksliau į lietinukus suvyniotą sūrį, kuris gardžiai išsilydė. Štai šis patiekalas buvo tikras gėris. Kažko panašaus gavome kitą rytą pusryčiams, bet ir čia pasitvirtino taisyklė, jog net ir tradiciniai patiekalai gali būti pagaminti nekaip. Taip pat reikėtų paminėti ir taip vadinamą turkišką picą, kurį gali būti tiek tradicinės, tiek pailgos formos. Tai plonas tešlos lakštas su mėsa arba sūriu, ir taip, ji gana aštri, juk turkiška.

Pastebėsite, jog visur pas turkus yra citrinos, jų sultimis pagardinamos sriubos, antrieji patiekalai. Ragavom ir tradicinio kebabo, tačiau ypatingos "satisfakcijos" jis man nesukėlė.

Visi turkiški desertai yra labai saldūs, dažniausiai sudėtyje rasite riešutų, medaus. Man tokie desertai patinka ir tinka, galiu suvalgyti, bet nedaug, o kiti grupės nariai tiesiog kategoriškai atsisakydavo šių nuostabumų. Jeigu esate alergiški riešutams nepatariu ragauti turkiškų saldumynų, nes riešutų jie naudoja labai daug. Kaip gi dėl vaisių? Mūsų atostogų metu buvo pats jų sezonas, tad vaisių įsigydavome labai pigiai. Arbūzo kaina būdavo apie 3-4 liras už vienetą, ne kilogramą. Prisiragavom arbūzų į marias, niam niam. Iš gėrimų Turkijoje labai populiarus airanas. Kas neragavote, tai yra toks skiestas, sūdytas kefyras/pienas, kiek rūgštokas. Žodžiu man tokie dalykai ne pro kur, o kiti mačiau labai net skanavo. Taip pat neatsiejama jų gyvenimo dalis yra arbatos gėrimo ritualai. Arbata patiekiama visur ir visada, kiekvieno priėmimo metu, kiekvienoje įstaigoje. Arbatą atneša dažniausiai vyras arba berniukas ant įdomaus padėklo, supiltą į jų įdomiuosius puodukus, primenančius mūsų degtinės stikliukus, o cukrus pas juos kvadratėliuose ir kiek pasakojo turkai, biraus tiesiog neparduoda.

Pagal religines nuostatas ir tradicijas turkai negeria alkoholio, tačiau tai anaiptol nėra bendra taisyklė. Kayseri mieste netgi yra specializuotų vien alkoholio parduotuvių (ir tai nemažai!), ten dažniausiai ir rasite reikiamų gėrimų. Alus Turkijoje tik EFES, tačiau mano neišlavintam skoniui visai patiko. Be alaus rasite įvairiausios degtinės. Nuo visiems žinomo Absoluto iki visiškai turkiškos. Kokteiliukams labai tinka degtinė "binboa", čia tarp kitko. Ragavome mes ir turkiško vyno kai buvome Turkish night vakarėlyje Kapadokijos olose ir žinokit mums patiko, labai geras sausas vynas. Na, o italams turkiškas vynas ne pro kur, sako, jog neskanus, "netoks" ir viskas. Tad čia jau visiškai skonio reikalas. Kalbant apie alkoholį reikėtų paminėti, jog viešose vietose jo gerti nedera, taip pat galite sulaukti neigiamų reakcijų iš turkų, jei klausite apie alkoholį. Situacija čia juokinga, gerti negalima, o alkoholis parduodamas ir dar tokiame tikrai nesuper turistiniame miestukyje, dauguma slapčia ir ne slapčia geria ir visiems viskas gerai.

Tradicijos:
Visi žinome, jog moterys Turkijoje vertinamos visiškai kitaip, nei Europoje. Aišku, ir ši šalis modernėja-išvysite moterų, besirengiančiu kaip europietės, tik kiek kukliau, su kelnėm ir megztukais. Išvysite moterų su skarom, taip pat yra ir tokių, kurios net vasarą vaikšto su jų specialiaisiais paltais, dažniausiai jos vaikšto po kelias, tai turbūt šeimų tradicijos skiriasi. Kultūrinis šokas, kaip buvo man, gali kilti išvydus moteris uždengusias visą savo kūną, matai jos akis ir tiek. Istanbule matėme ir tokias, kurios buvo visiškai aprengtos tom savo juodom paranžom, su pirštinėm, o akių sritis tiesiog užsiūta. Šiurpu šiurpu. Aišku, mums, turistams, tai labai įdomu, bet geriau nežiopsoti į tokias moteriškes, nes jų vyrai atrodo nelabai draugiškai. Gatvėse vaikšto beveik vien vyrai, dar dieną moterų galima išvysti nemažai, o štai vakarais moterys nedrįsta nė nosies iš namų kišt. Tad gatvėse tik vyrai vyrai vyrai, ir įstaigose dauguma vyrų. Iš pradžių gali atrodyti keistai, bet po kelių dienų prie to visiškai priprantama ir nepastebima, ar tai vyras, ar moteris, tiesiog žmonės. Taip pat tikriausiai žinoma, jog Turkijoje kelis kartus per dieną skamba kažkaip specifiškai jų vadinama malda - Salatas. Garsas skamba 5 kartus per parą, ir dieną ir naktį apie 4 ryto berods. Labai įdomus garsas - ir gražu, ir kelia šiokį tokį nerimą ir visgi matyt nemalonūs įspūdžiai nurungia viską. Kai važiuojama bet kokia transporto priemone, pravažiuojant pro kapines išjungiamas radijas ir muzika, stengiamasi nedainuot, o savo ramybe pagerbti mirusius asmenys. Tai labai graži tradicija, mano manymu. Tokios tradicijos reikėtų, manyčiau, visame pasaulyje.
 Na, o apie arbatos gėrimą ir šios tradicijos svarbą jau rašiau skiltyje apie maistą ir gėrimus.


Wi-fi:
Hostelyje ant skelbimų lentos kabėjo lapas su wi-fi slaptažodžiu, tad galėjome naršyti nors ir visą parą (tik niekam tai nebuvo svarbu), o šiaip Turkijoje susidūriau su wi-fi bloku. Pro visus wi-fi kanalus atidaro tą patį puslapį, kuriame gali susimokėti už laiko tarpą ir saugiai naršyti. O ir slaptažodžių įvedimas kiek painokas. Istanbulo oro uoste wi-fi pasinaudojau tik su Starbucks'o slaptažodžiu, o kitur niekaip ir ne pro kur.

Įdomybės:
Turkijoje įprasta svečiams patiekti šlapią servetėlę (supakuotą, aišku) ir butelį arba stiklinę vandens. Taip buvo ir kai pas merą lankėmės, ir lėktuvuose. Visur pas juos to šlapios servetėlės žodžiu.
Saugumo vardan prie valstybinių įstaigų, o ir prie didelių parduotuvių reikia praeiti pro metalo detektorių. Ir jeigu oro uoste viskas kuo rimčiausiai, tai prekybos centruose dažnai jie tą pypsėjimą nei girdi, nei nori girdėti. Žodžiu, irgi kiek nesąmoningas reiškinys.

Jeigu turite papildomų pastebėjimų, komentarų ar klausimų, drąsiai reiškitės komentaruose ir laukite tęsinio.

Patricija

Turkija (ne)turistams. 1 dalis.

Apie Turkiją, Kayseri miestą, maistą, tradicijas ir žmones smulkiau, net sakyčiau labai smulkiai.
Primenu:  Birželio 17-23 dienomis viešėjome Turkijoje vykdydami jaunimo mainų projektą "Discover yourself with dramatherapy".

Kelionė:
Vilnius-Frankfurt (Lufthansa): Ankstyvas skrydis su superiniu pilotu ir skaniais užkandžiais. Vokiečiai yra vokiečiai. Frankfurto oro uostas didelis, tad neapsigaukit planuodami laiką. Patariu sekti strelytėmis ir nuorodomis kol galu gale pasieksite reikiamą vietą. Laukimo salės prie įlaipinimo vartų tiesiog identiškos, tad įsiminkite skaičiukus. Oro uoste vanduo brangus, 3 eurai standartiškai, tad ieškokite prie tualetų kriauklyčių su užrašu "Trinkwasser/Drinking water" (ne prie kiekvieno tualeto).
Frankfurt-Istanbul (Lufthansa): O man skanios vokiečių bandelės su sviestu. Niamu niamu.
Labai bijojome Istanbulo oro uosto, kadangi mus prigąsdino jo dydžiu ir klaidingumu. jeigu reikia pereiti iš International į Local oro uostus siūlyčiau išeiti iš oro uosto, nusileisti į metro, o toliau sekti strelytėmis ir nuorodomis. Istanbule išėję parūkyti galite susidurti su tuo, jog reikės grįžti ilgiausiu keliu su keliais patikrinimais, tad kontroliuokite laiką. Lagaminų mums teko laukti ilgiau nei pusvalandį tiek skrendant į priekį, tiek grįžtant, tačiau suvokus oro uosto dydį, nenuostabu. Turkų pareigūnai visai linksmi, ypač lietuvaitėms. Išgirsitę ir "superladies", o jei pasiseks gali paprašyti ir padainuoti, kaip tai atsitiko mano draugei. Istambule local oro uoste yra superinė rūkykla ale po atviru dangum, kur aš vos nenudegiau petukus.

 Istanbul-Kayseri (Turkish airlines): Visiškai pašėlęs pilotas ir jo manevrai kėlė mums juoką. Lėktuve yra televizoriukai, kurie rodo aukštį, temperatūrą, kiek kelio jau nuskrista, kiek liko, kiek laiko preliminariai tai užtruks ir pan., kas tampa šiokia tokia pramoga skrendant, o kartu su tradiciniu žurnaliuku radome ir sudoku, tad skrydis neprailgo. Su maistu atsargiai: buvo skanu, tačiau dauguma iš mūsų pasijautė nelabai gerai, visgi gal tai visos kelionės padarinys, tad turkų nekaltinu.
Kayseri oro uostas yra visai nedidukas, viskas aišku ir paprasta.


Kayseri-Istanbul (Turkish airlines): Visą skrydį pramiegojom. Išskyrus tą dalį kai atnešė maistą, kuris, pripažinkim, buvo nekoks.

Istanbul-Warsaw (LOT): Lėktuvas sausakimšas ir vienintelė laisva vieta jame buvo šalia manęs (taip aš sėkmingas vaikis). Iš maisto daug nesitikėkit.
Varšuvos oro uostas gana didelis, o žmonių labai mažai. Tai gąsdina, jautiesi lyg kokia filme, uždaryti vos keli nespėję pabėgti... Maistas ir gėrimai gana brangūs ir nelabai skanūs, tad geriau įsimeskit ko nors į bagažą, jei teks palaukti.

Warsaw-Vilnius (LOT): Skridom mažyčiu lėktuvėliu, kas man visiškai neįprasta. Negaliu įvertinti kelionės kokybės, nes ją pramiegojau. Užkandžiams davė sausainių pakelį, kuris vis dar guli kažkur virtuvėje.
Galiausiai Vilniaus oro uostas yra pilnas žmonių, iš kurių daugelis kalba lietuviškai, kas taip džiugina sugrįžus iš svečios šalies.

Miestai:
Kayseri - labai gražus, prižiūrėtas pramoninis miestas.

Internete galima rasti ir jo, kaip turistinio miesto apibūdinimų, visgi turistų ten tikrai negausios masės. Kaip jau sakiau, miestas labai prižiūrėtas, nemažai žalumos, nedaug šiukšlių, o pati pramoninė sritis yra kažkiek tolėliau nuo miesto, tad ir oro užterštumo didelio nejausit.
 
Klimatas ten sausas, kas man asmeniškai yra tik privalumas. Kitaip tariant karštą dieną ten karšta, bet sausa, drabužiai nedrėksta, ne taip gausiai prakaituojama, o ir nudegti palyginti nedidelė rizika. Dieną mieste neapsieisite be galvos apdangalo (mano atveju skrybėlė), skaros (nuo saulės, nuo žvilgsnių, nuo šaltesnio oro esant kalnuose) ir daug vandens. Vanduo čia parduodamas visur po lirą, pusę liros ar maždaug panašiom kainom. Pirkite vandenį iš šaldytuvo, jis ne tik atgaivins, bet juo šaldykite ir kraujagysles: pridėkite prie vidinės riešų pusės, kaklo, ar kojų, tokiu būdu atvėsinsite visą organizmą. Apie miesto įžymybes, argi lankytinas vietas, daug papasakoti negaliu. Mes tiesiog vaikščiojome miesto gatvėmis, užsukome į turgų, kelias kavinukes ir parduotuves. Turguje viskas tikrai pigiau. Kayseri miesto turguje turistinė atributika: prieskoniai, saldumynai ir suvenyrai, apsistoję pirmame aukšte, o štai pigesnių drabužėlių, batų ar tašyčių paieškokite po žeme. Nebijokite derėtis, kainas galima numušti vos ne trigubai, kooperuokitės su draugais ir perkant daugiau prašykite mažesnės kainos. Mes apsipirkinėjome su turkais vaikinais, tad mums buvo lengviau. Galiu pasakyti, jog padirbtų gucci, lacoste ar tai levis mėgėjams čia tikrai patiks. Kas svarbu, tai tai jog viskas tikrai kokybiška atsižvelgiant į kainas. Merginos, neišvažiuokit iš Turkijos be naujo rankinės, skarų, bižuterijos, prieskonių, arbatos.

Grįžtant prie kavinių galiu tik pasakyti, jog Hilton viešbutyje esančio supermarket'o antrame aukšte yra nebloga kavinukė su lauko terasa. Ledai gal ir nepigūs bet porcija milžiniška ir skani.

Jeigu netyčiom važiuosite į kalnus, užtaikykit grįžimą naktį, naktinis Kayseri yra neapsakomai gražus.



Bunyan - nedidukas miestas netoli nuo Kayseri. Lankytinų vietų ten tikrai nėra daug. Kelios miesto panoramos, kapinės ir baseinai.
 

Jums gali sakyti, jog neva tai swimming pool, bet tai tik apiformintas upelis po atviru dangumi ir maudosi jame tik vyrai. Po Kayseri tikrai pastebėsite mieste didesnę netvarką, šiukšles. Nepaisant labai svetingo miesto mero, nesiūlyčiau važiuoti į Bunyan, taupykit atostogų laiką.

Nevsehir - Vidutinio dydžio miestas su labai purvina upe. Kalbant atvirai, miestas tikrai neblogas, bet ir ypatingo nieko nėra.

Kitaip tariant Kayseri nurungt yra labai sunku. Kiek žinau mieste yra oro uostas, tad turbūt nemažai turistų aplanko Nevsehir'ą. Kažkurioje miesto vietoje yra superinis fontanas, trykšta iš grindinio, tad labai linksmai galima prasibėgt šalia, sušlapt ir atsigaivint. O netoli fontano yra puikių skanėstų parduotuvė, kurioje iš pradžių priragausite daugybę tradicinių skanėstų, o vėlėliau galėsite jų nusipirkt. Taikėm tokį pirkimo būda: rodėm eilę skanėstų, nustatėm kainą, sakykim 7 liros, ir prašėm atitinkamai surinkti mums tokį mix'ą, į ką pardavėjai labai palankiai žiūri, žinokit. Kelionė į Nevsehir'ą trūko apie 2 valandas, kas nuostabu dėl vaizdų, kuriais galima grožėtis pro autobuso langą - tokia kalnuota dykuma, o kartais žole apaugę kalnai su daugybe riedulių akmenų, žodžiu tikras grožis. Nevsehir nebūtų toks jau ir svarbus jei ne Kapadokijos miestas esantis visai šalia jo.

Kapadokija -tai smėlio miestas, gražesnis ir senesnis netgi už Pompėją. Mums pasakojo, jog susidarė jis išsiveržus ugnikalniui, kurio lava susimaišė su vandeniu ir ilgainiui motina gamta sukūrė grybukų formos kalnelius-namukus. Miestas užima tikrai didelį plotą, įvairiose jo vietose galima rasti apžvalgos aikštelių su suvenyrų kioskeliais, kuriuose pirkti suvenyrus tikrai apsimoka. Su mašina tenais galima blūdinėti kone visą dieną ar net kelias ir jums vistiek bus maža.




Turiu pridurt, jog jokios, visiškai jokios nuotraukos neatspindi tikrovės. Visos nuotraukos, kurias mačiau kažkokios blankios, o stovėdamas tenai ir matydamas visą tą įstabų grožį savo akimis tiesiog negali suvokti, kaip gamta gali būti tokia galinga ir sukurti kažką tokio! Vienoje tokioje oloje lankėmės restorane, taip vadinamoje "Turkish night", kurioje pasigrožėjome tradiciniais šokiais, patys pašokom, ragavom skaniausių valgių, vyno ir linksmai leidom laiką šokdami iki vėlumos.

Tikrai rekomenduoju visiems aplankyti šį pasaulio stebuklą!

Istanbul - nuvilsiu daugelį asmenų, manančių jog tai vienas iš gražiausių pasaulio miestų. Tikrai ne. Galbūt po sauso Kayseri klimato, galbūt po tos tobulos Kayseri švaros, o gal miego stygiaus paveikta nepajaučiau tikrojo miesto grožio, nors šarmo jis turi, pripažinkim. Svarbiausias transportas mieste yra metro, tramvajai ir taksi, be automobilių savaime aišku.
 
Metro ir tramvajai turi vieną bendrą sistemą, kurią perprasti nėra labai sunku prieš akis turint žemėlapį. Vienos kelionės kaina yra 2 liros, aparatuose perkate labai gražius žetonėlius ir juos naudojate kaskart vykdami. Tramvajuose ir metro veikia kondicionieriai, tad karšta vasaros diena jie tikra atgaiva.

Kalbant apie žmonių kiekį jie būna arba pustuščiai, arba sausakimši, niekaip kitaip. Jeigu su grupe patenkant į sausakimšą tiesiog stumkite visus ir žmonės slinksis, durys užsidaro gana greitai ir mes vienakart vos nepametėm kelionės draugo. Vienintelis keblumas yra tas, jog tramvajai gali labai dažnai nukrypti - jų trasos lyg voratinklis, tad įsėdant įsitikinkite, jog galinė stotelė yra būtent tokia, kokia jums reikalinga. Taip taip, atspėjot, mes buvom neapdairiai įsėdę ir pasiklydę. Klimatas mieste labai drėgnas, nenuostabu, juk jūra šalia. Tai vienas iš didžiausių minusų mieste, nes karštis ir drėgmė mane visiškai išmuša iš vėžių. Su grupe nuvykome į miesto centrą ir išėjome pasivaikščioti, tad kažkokių tikslių lankytinų vietų neminėsiu.



Taip taip, mes žiopliai net nepastebėjome žymiosios Ayasofya mečetės. Būtinai nueikite prie jūros, prie Bosforo sąsiaurio.
 
Sakė, kai kuriuose vietose yra gražių pliažų, bet mes jų neradome,o į akmenuotą pakrantę nulipti pasiryžo vos dvi mūsų pašėlusios mergytės. Suvenyrų kainos įvairiose miesto vietose skirtingos, tad nečiupkit labai brangių daiktų vien todėl, kad jie gražūs. Norėjome pavalgyti pigiai ir greitai, o dėl lauko kebabinių abejojome. Aš asmeniškai labai skeptiškai vertinu lauke gaminamą maistą, turiu omeny nevisai aiškiomis sąlygomis, tad patraukėme i McDonalds'ą, kuris buvo apytuštis. Na vat nemėgsta turkai tokio maisto nors tu ką. Jeigu turite per daug pinigų ar tiesiog norite lengvo vėjelio švilpesio kišenėse galite važinėtis po miestą su taksi, kas gana ilgai užtrunka, išvykti į kruizą po sąsiaurį arba papietauti kokiame nors fancy šmancy turkiškame restoranėlyje. Nuotykių ištroškę, link jūros pasukome stačia nuokalne pro lūšnynų kvartalus.


Išvydus kitokį, neturistinį Istanbulą gali susidaryti kažkokį bendrą vaizdą apie šį gražų arba nelabai miestą.

Gyvenamoji vieta: Mes gyvenome turistiniame hostelyje Kayseri rajone Talas. Šiaip kartais Talas vadinamas ir atskiru studentų miestu, nes ten yra net keli universitetai, į kuriuos suvažiuoja jaunimas iš viso pasaulio. Gyvenome kambariuose po 2,3 arba 4 asmenys. Keturi kambariai turėjo bendrą dušą, tualetą. Nežinau, ar pas juos visur taip, bet hostelyje nuo pat atvykimo buvo užsikimšę tualetai, o kriauklėse visada gulėdavo chloro tablečių, kurios mane labi erzindavo. Tas chloro kvapas lydėjo ir kitose miesto išvietėse, bet matyt turkai prie to pripratę ir jiems tai netrukdo. Sugrįžtant prie tualetų, bent jau Kayseri dažnai sutiksite skylės tipo tualetus, o mums įprasti klozetai yra tik turistų labiau lankomose vietose. Hostelis, kaip ir įprasta, užsidarydavo vidurnaktį ir niekur neišleisdavo. Taip pat egzistavo lyčių apgyvendinimas atskirai, kas vėlgi nė kiek nestebina. Turėjome wi-fi kiaurą parą, o štai pusryčiai buvo nekokie. Viskas prasidėjo nuo keptos jautienos, antrą dieną šeimininkėm pasibaigė kava ir jos net nesiruošė nusipirkti turistams kavos. Žodžiu dažniausia mano pusryčius sudarė gabaliukas batono ir kava, kurią pirkomės patys. Visgi vieta man patiko, o savo kambaryje turėjome balkoną, kas buvo tikrai šaunu. Deja, negaliu pasakyti šio hostelio pavadinimo ar adreso, nes jo tiesiog nežinau.

Jeigu turite papildomų pastebėjimų, komentarų ar klausimų, drąsiai reiškitės komentaruose ir laukite tęsinio.

Patricija