Monday, 28 May 2012

Prie pat slenksčio.

Trečiadienį pabudus po popiečio miego kokį pusvalandį negalėjau suvokt kur aš esu. Kažkodėl mane paniškai kamavo klausimas "Ką gi pramiegojau?", bet pajudėt tiesiog negalėjau. Teliko kažkokioj transo būsenoj ramint save, jog štai aš ilsiuosi ir viskas čia gerai. Bet susimąsčius paaiškėja, jog tokioj būsenoj aš būnu ne tik tom apymiegio valandėlėm, bet gana dažnai. Štai jau įveikėm Rusus.

Kažkaip velniškai greitai skrieja laikas, nespėji nė atsigręžt, nes laukia nauji iššūkiai ir tikslai. Viskas puiku, juk mes jauni, taip ir turi būti. Tik, kodėl aš daug mieliau bėgu į virtuvę kepti rabarbarų pyrago, negu mokaus istoriją ar sprendžiu matieką, kas man velniškai svarbu? Raminu save, jog tai gyvenimo slenkstis, kuri reikia perkopt. Ir perkopt ne šiaip sau, o parodžius tai, ką išmokau per šiuos magiškus 12 metų. Aha, mane kiek gąsdina vis dažnėjančios kalbos apie savarankišką gyvenimą. Jau kurį laiką žinau, ko TIKRAI noriu, ir ko siekiu, bet turiu dirbti vis stipriau. Ironiška, artėja vasara, o galvelės užsikemša mieliausiais poilsiniais dalykais. Ir būtent dabar reikia dirbt. Taip stipriai, kad galėčiau po mėnesio džiaugtis rezultatais, kurie būtų teisingi ir leistų man pakylėti aukščiau, pereiti į naująjį mano gyvenimo etapą. Būtent todėl prisiverčiu dirbti, net kai trokštu poilsiaut ir nepakęsiu kvailų pokštų ir pokštelių apie persidirbimą ir visokį "neverta". Kiekvienas darbas sulaukia atpildo, tokio, kokio yra vertas. Tad išsikepu sau žuvies, pamaitinu protelį ir skubu surikiuoti visas žinias galvoje į tinkamas lentynėles. Kažkadais tai puikiai pavyko mamai ir tėčiui, pavyks ir man.
 
Patricija

No comments:

Post a Comment