Sunday, 20 May 2012

Dar viena neeilinė savaitė

Žinot, nebeatsimenu kaip ji prasidėjo. Mokiausi daug, kimšau galvon visus įmanomus (ir ne tik) dalykus ir dalykėlius. Kažkas manyje šaukia "kepėm rabarbarų pyragą". Aha, ir tokio būta. Žinot, kepiau pagal keksiukų receptą, ir... tiek jau to nekas gavos. Skonis buvo išties puikus, bet jau išvaizda... Rabarbarų gabaliukai nusėdo i pyrago apačią, o trupinių plutelė gavos per stora ir per sunki, tad kylanti tešla išsiliejo per kraštus ir gražiai ją apgaubė. Gavos sluoksniuotis "rabarbarai-trupiniai-tešla", bet protui ir sielai palepinti šis kepaliukas buvo idealus (net gal idealiau nei idealus).

Vidurio? Na, menu kažkokį ženklą, jog aptemsta protas ir pasidaro nežmoniškai sunku, atsiprašau iš pamokų, ir dvi dienas skiriu tik poilsiui ir anglams. 

Kokia gi pabaiga? Ha! Rašėm anglus. Žinot, nemėgstu komentuot, tad tik konstatuoju faktą, parašėm anglus. Tada išvykom į sostinę klausytis gatvės muzikų. Liūdna, kad vis daugiau žmonių susitelkia ties jaunomis grupelėmis, kurių pajėgios kolonėlės "rėkte išrėkia" jų dainas, o paprastučiai muzikantai, vis dar sėdintys ant žolės ir kankinantys savo gitaras ir balso stygas, lieka nepastėbėti. Gerai jau gerai, ir jaunų garsių grupelių būta visai šaunių. Patiko jaunuoliai apsistoję netoli ŠMC ir daaar rotušiniai neblogi buvo, jei tik ne jų garso nesklandumai. O šokiai!!! Kažkaip pasakiškai harminongai į gatvės MUZIKOS dieną įsilieja šokėjai. Mums patinka, tikrai taip. Jeigu dabar manote beskaitantys įrašo pabaiga, klystate! Gi mes dar naktinėjom! Pasigriebėm studenčioką iš nuostabių atokiųjų namų rajono ir keliavom šokt. Nežinau net kas per 80tųjų rep'as  ten grojo, bet vaikinukas, kurio vardo neišgirdau šoko su manim labai jau klasiškai. Ir kalbėjo įdomiai, nors ir girtai. Po tolimesnio pasiėjimo per kone VISĄ Vilnių ir 3 valandžiukių miego aš vis dar jaučiaus žvali. Ar gi ne keista? Grįžau namo, išsimaudžiau ir nuskubėjau į miesto šventę, kur su Europroject'u linksminom žmones savo ES kioskelyje. 

 Būdama namie, jausdama nepakeliamą kojų skausmą ir nesuvokdama alkio ar sotumo po pastarųjų įvykių, jaučiuosi begalo laiminga. Kažko išmokau per šią ilgiausią savaitę, jaučiu, tarsi palypėjau laipteliu aukštyn. Bet gal taip tik stovėjimas"ant pirščiukų"? Nesvarbu. Svarbu, jog išnaudoju visas galimybes ir įdedu visas pastangas į trokštamus tikslus ir jų siekimą. O Jūs?

Patricija

2 comments:

  1. Negaliu susilaikyti nepakomentavus. Tiesiog taip velniškai dievinu visa tai ^.^

    ReplyDelete