Monday, 28 May 2012

Prie pat slenksčio.

Trečiadienį pabudus po popiečio miego kokį pusvalandį negalėjau suvokt kur aš esu. Kažkodėl mane paniškai kamavo klausimas "Ką gi pramiegojau?", bet pajudėt tiesiog negalėjau. Teliko kažkokioj transo būsenoj ramint save, jog štai aš ilsiuosi ir viskas čia gerai. Bet susimąsčius paaiškėja, jog tokioj būsenoj aš būnu ne tik tom apymiegio valandėlėm, bet gana dažnai. Štai jau įveikėm Rusus.

Kažkaip velniškai greitai skrieja laikas, nespėji nė atsigręžt, nes laukia nauji iššūkiai ir tikslai. Viskas puiku, juk mes jauni, taip ir turi būti. Tik, kodėl aš daug mieliau bėgu į virtuvę kepti rabarbarų pyrago, negu mokaus istoriją ar sprendžiu matieką, kas man velniškai svarbu? Raminu save, jog tai gyvenimo slenkstis, kuri reikia perkopt. Ir perkopt ne šiaip sau, o parodžius tai, ką išmokau per šiuos magiškus 12 metų. Aha, mane kiek gąsdina vis dažnėjančios kalbos apie savarankišką gyvenimą. Jau kurį laiką žinau, ko TIKRAI noriu, ir ko siekiu, bet turiu dirbti vis stipriau. Ironiška, artėja vasara, o galvelės užsikemša mieliausiais poilsiniais dalykais. Ir būtent dabar reikia dirbt. Taip stipriai, kad galėčiau po mėnesio džiaugtis rezultatais, kurie būtų teisingi ir leistų man pakylėti aukščiau, pereiti į naująjį mano gyvenimo etapą. Būtent todėl prisiverčiu dirbti, net kai trokštu poilsiaut ir nepakęsiu kvailų pokštų ir pokštelių apie persidirbimą ir visokį "neverta". Kiekvienas darbas sulaukia atpildo, tokio, kokio yra vertas. Tad išsikepu sau žuvies, pamaitinu protelį ir skubu surikiuoti visas žinias galvoje į tinkamas lentynėles. Kažkadais tai puikiai pavyko mamai ir tėčiui, pavyks ir man.
 
Patricija

Sunday, 20 May 2012

Dar viena neeilinė savaitė

Žinot, nebeatsimenu kaip ji prasidėjo. Mokiausi daug, kimšau galvon visus įmanomus (ir ne tik) dalykus ir dalykėlius. Kažkas manyje šaukia "kepėm rabarbarų pyragą". Aha, ir tokio būta. Žinot, kepiau pagal keksiukų receptą, ir... tiek jau to nekas gavos. Skonis buvo išties puikus, bet jau išvaizda... Rabarbarų gabaliukai nusėdo i pyrago apačią, o trupinių plutelė gavos per stora ir per sunki, tad kylanti tešla išsiliejo per kraštus ir gražiai ją apgaubė. Gavos sluoksniuotis "rabarbarai-trupiniai-tešla", bet protui ir sielai palepinti šis kepaliukas buvo idealus (net gal idealiau nei idealus).

Vidurio? Na, menu kažkokį ženklą, jog aptemsta protas ir pasidaro nežmoniškai sunku, atsiprašau iš pamokų, ir dvi dienas skiriu tik poilsiui ir anglams. 

Kokia gi pabaiga? Ha! Rašėm anglus. Žinot, nemėgstu komentuot, tad tik konstatuoju faktą, parašėm anglus. Tada išvykom į sostinę klausytis gatvės muzikų. Liūdna, kad vis daugiau žmonių susitelkia ties jaunomis grupelėmis, kurių pajėgios kolonėlės "rėkte išrėkia" jų dainas, o paprastučiai muzikantai, vis dar sėdintys ant žolės ir kankinantys savo gitaras ir balso stygas, lieka nepastėbėti. Gerai jau gerai, ir jaunų garsių grupelių būta visai šaunių. Patiko jaunuoliai apsistoję netoli ŠMC ir daaar rotušiniai neblogi buvo, jei tik ne jų garso nesklandumai. O šokiai!!! Kažkaip pasakiškai harminongai į gatvės MUZIKOS dieną įsilieja šokėjai. Mums patinka, tikrai taip. Jeigu dabar manote beskaitantys įrašo pabaiga, klystate! Gi mes dar naktinėjom! Pasigriebėm studenčioką iš nuostabių atokiųjų namų rajono ir keliavom šokt. Nežinau net kas per 80tųjų rep'as  ten grojo, bet vaikinukas, kurio vardo neišgirdau šoko su manim labai jau klasiškai. Ir kalbėjo įdomiai, nors ir girtai. Po tolimesnio pasiėjimo per kone VISĄ Vilnių ir 3 valandžiukių miego aš vis dar jaučiaus žvali. Ar gi ne keista? Grįžau namo, išsimaudžiau ir nuskubėjau į miesto šventę, kur su Europroject'u linksminom žmones savo ES kioskelyje. 

 Būdama namie, jausdama nepakeliamą kojų skausmą ir nesuvokdama alkio ar sotumo po pastarųjų įvykių, jaučiuosi begalo laiminga. Kažko išmokau per šią ilgiausią savaitę, jaučiu, tarsi palypėjau laipteliu aukštyn. Bet gal taip tik stovėjimas"ant pirščiukų"? Nesvarbu. Svarbu, jog išnaudoju visas galimybes ir įdedu visas pastangas į trokštamus tikslus ir jų siekimą. O Jūs?

Patricija

Tuesday, 8 May 2012

Gyvenam gyvuojam.

Grįžau. Grįžau ir tai puiku. Ne pats grįžimo, bet gi išvykimo faktas savaime puikus ir gerai nuteikiantis. 
 
Mylimiausias miestas yra tarsi nakrokitkas be priklausomybės, nors ne - noris dar...
 
Kelias dienas praleidau jaukiame dviaukštyje bute, kuriame gyvena šeima su dviems nuostabiais vaikais. Šie du mažyliai (nors jau gal ir nebe mažyliai) tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Su savo įpročiais ir kėslais. Gyvenimas tiesiog negali būti nuobodus, kai esi su vaikais. Kaskart praskrendant lėktuvui jie šaukia "oro tramvajus". Vienas nevalgo krapų, kita paprikų. Abu mėgsta dribsnius su pienų ir lietuvišką duona su stoooru sluoksniu sviesto. Vaidindami superherojus vaikai nė nesusimąsto, jog tokie ir yra. Kartais girdi perdaug ir yra ne pagal amžių išmintingi. Ir visgi gera suvokti ,kad darai mažytę įtaką jų gyvenimams.

 
Visa tai, maistas ir gėrimai, begaliniai apsipirkinėjimai bei orų permainos pavertė kelias dienas amžinybe. 
 
 
Amžinybe iš kurios parvažiavau traukiniu. Traukiniu, kuris atgaivino mano meilę šiam transportui ir knygoms.
 
Nepalūžkit.
Patricija

Wednesday, 2 May 2012

Dalelė to ir ano ir "Ar moki nulupti apelsiną?"

Rytais mane žadina saulė, glosto ir šildo savo spinduliukais ne tik plaukus, bet ir sielą. 
Širdy virpuliukai, ir ne nuo meilės (nooors?), o nuo darbo ir begalinio nuovargio. 
Organizuotumas ir produktyvumas ir mano pašėlę draugai. 
Rašiau ir sprendžiau, o dabar kelias dienas imituosim vasarą.

 


Klausimas "Ar mokate lupti apelsinus?" suglumintų kone kiekvieną. Galbūt atrodysiu kiek juokingai, bet šį apelsino lupimo būdą atradau visai neseniai. Ir vis dar džiaugiuos. 
Sukūriau mini step by step nuotraukyčių eilę. Tai smulkmena, bet juk kaip tik jos ir valdo mūsų gyvenimą!








Patricija