Thursday, 9 February 2012

Kepėm

Būna savaitės kupinos įvykių, nuovargio, bet tokio malonaus, kai žvelgi į veidrodį ir negali nuslėpt šypsenos.
Deja, bet ši ne tokia.
Kažkokia VELNIŠKA savaitė, pilna ginčų, pykčių, nusivylimų ir nuovargio, to bejėgio, irzlaus, kai gelia kojas, o mintyse viesulai skraidžioja. Žinot,ane?
vat sako žmonės, visokie renginiai, bendras organizavimas sujungia žmonės, "suklijuoja" komandą. Žinot, NĖ VELNIO. Mes išsibarstom kaip karoliukai, plyšus apyrankės vielutei. Ir taip bar bar bar kiekvienas ant žemės pabiram skaudžiai susimušdami. AUUČ.
Kiekvienas kiekvieno nekenčiam, esam visus šimtus kartų apkalbėję, apkaltinę, prakeikę. Tikrai buvo akimirkų kai nekentėme visų. Bet štai išauš šventinė diena (rytojus), ir mes šypsosimės ir linkėsim vieni kitiems visokeriopos sekmės, susidaušime bokalais ir mirktelėsim susitikę žvilgsniais. Kokie gi mes geri aktoriai, kai vaidinam gyvenime, o ne ant scenos.

Tai vat grįžtu prie to, ką ruošiaus pasakyt. Kažkur apie antradienį aš buvau pasiruošus mirt. Gerklėj kilo gniutulas, o ašaros nesiliejo iš akių ir jau veik nuleidau rankas, kai pasirodė dragužis M. ir išgelbėjo.
Pasakė ji man išgert, bet aš juk inteligentė, kaip čia be progos ( nors laisvai ale rasčiau, beeet ). Žodžiu nuėjau ir nusipirkau ROMKAS.

Aj nu ir žinot, kažkaip nušvito pasaulis ir nurimo širdis.
Ir vėl sunerimo, kai vakar pasitikrinau savo dietdiet pasiekimus, kurie man nepatiko.
Ogi mama kepė šią savaitę labai daug varškėčių, varškėčių varškėtukų skanučiukų nu ir valgėm valgėm. O dar mama iškepė duoną.

O aš sūrį kepiau. Pagal receptą iš štai vat ten. kepiau vakare, kai buvo tamsu tamsu, tad nefotografavau, tai, kad ir nespėjau, skanu buvo taip skanu, jog am am ir neliko.

Taip ir gyvenom, pykom ir kepėm. Ryt gi šimtadienis. Šimtas dienųų, o tokia įtampa, kad vaje vaje.
Patricija

No comments:

Post a Comment