Saturday, 7 January 2012

Dalelė atsiminimų.

Niekada nesutariau per geriausiai su viena iš savo močiūčių. Abiejų mūsų karšti temperamentai sukeldavo daugybė barnių, ir dar tokių karštų, jog visi bijodavo įsiterpti. Bet yra vienas dalykas ties kuriuo pripažįstu, jog močiūrė teisi visada, tai - MAISTAS.
Ir išties, neįmanoma įsivaizduoti močiūtės be viso to ką ji gamina.

Atsiminiau vaikystę, tuos kvapus ir skonius. Vakar, begrįždama namo, gal nuo perdidelio šalčio, atsiminiau viską viską iki smulkiausių detalių.

Kepti kiaušiniai pas močiūtę man visad buvo ir bus tobulumo viršunė. Whaaaat KEPTI kiaušiniai? Ooooo taip! Naminiai, sūroki ir niekada neprisvilę. Jie tobuli. Tačiau nė karto nevalgiau jų pusryčiams, kiaušiniai kaime išskirtinai greitų pietų reikalas,
o štai pusryčiams močiūtė virė manų košę. Visgi aš buvau keistas vaikas, nes mėgdavau košes ir sriubas, bet kas jų nemėgs, ypač kai patiekiami manai su juodųjų serbentų žele. Sumaišom viską ir valgom pusryčiams tą mėlynai violetinę pliurzą. Skanuma!
O iškart po pusryčių močiūtė kepa kotletukus, bet mes, vaikai, šaukiam, aiškinam, jog nevalgysim mes tu kotletų, TIKRAI NE. "Tai nevalgykit", sako močiūtė, bet palieka ant stalo, o parbėge perpiet iš laukų slaptą čiumpam tuos koteltus ir gardžiuojamės. " Vaikai, o kur kotletai, nežinot?". "Neee, močiūt, tu ką, nieko mes nežinom!" :D
Įdomi ta močiūtė, visad gamina drambliškai didelius cepelinus ir balandėlius, ir vistiek visiems maža, norim dar ir dar ir dar...
O ko verta močiūtės kakava! Visada šilta, saldi. TOBULA. Namie jau seniai negeriu kakavos, juk didelė, suaugus, o pas močiūtę litrais, pasigardžiuodama.
Dar pamenu močiūtės obuolius. Man mažam išdykėliui nulupdavo, supjaustydavo ir sakydavo "Suvalgysi obuolių, dantukų gali nebevalyt". Ir aš tikėjau, kad obuoliukai valo mano dantukas, kad jie ypatingi, tikėjau, ir visdar tikiu!!
O apie močiūtės kepinius, jau ir užsimint nebereik! Visi žino, jog jie geriausi! Kepėm raguolius vaikystėj, ir bulkutes. Sakė močiūtė: "Darykit kokių norit formų". Karolis pynė gražias kasytės ir žvaigždutes, o mano kepiniai buvo...kaulų formos. Ir man tai atrodė labai stilinga ir žavu. Tikra tiesa.
Bet tiek nedaug tegaminom su močiūte...
Kad ir spurgytės su įvairiausiais įdarais visdar kažkokia magiška paslaptis. Šiąnakt tokius pasigriebiau į šokius.
Ėjom naktį per sniegą ir žaiumojom spurgas, ir klausia manęs "Kaip tavo močiūtė tokias padaro?". Ir išties "Kaip?'' Nieks nežino, juk ji močiūtė.
Eh, o visgi gera ta mūsų močiūtė!

3 comments:

  1. Geriausios pasaulyje spurgos snieguotoje naktyje!

    ReplyDelete
  2. ;* Kadanors aš būsiu močiūtė ir pagaminsiu tokias savo anūkėj, kuri turi dvi tokias pakvaišusias drauges ;D

    ReplyDelete